Vilniuje, (buvusiame „Mėsos Kombinate”) vyko Manto Maziliausko kūrybos veiksmas-paroda Šventykla. Tai kūrybos veiksmas. Jis skleidžias per daiktą-pastatą, kuris stovi įspūdingoje Vilijos (Neries) pietvakarinėje terasoje, dėl savo šiltų saulėlydžių, nuo seno ypatingai vertintoje vietoje. Per tikroviškus, kas akimirką kintančius, išgyvenimus kuriama nauja architektūra, kaip šventykla. Šventyklos pavadinimas man labiausiai siejasi su aukštaitišku žodžiu ŠVINTA…Tai Rytas švinta!… bet ir švintas Dievas. Architektūra nuo seniausių laikų, tiek graikams, tiek indams…ir prūsams, bei daugeliui kitų kultūrų buvo vienas pagrindinių raktų pasaulėžiūros formavimuisi. Vienas iš 4 ar pagrindinis mokomas dalykas. Kodėl? Gal todėl, kad tai labiausiai susisieja su antruoju žmogaus gimimu – kultūra? Ta kultūra gimsta tikrame saulės švietime. Tai erdvės, lango, galimo pamatymo būdo kūrimas. Nuo vaikystės maga šventykliškos vietos ir jų Aura. Į jas ateinu vienas. Galbūt jos buvo įvairių religijų ar ideologijų, gal vienos pastate, o kitos lauke…bet man labiausiai rūpėjo jų atmosfera, ore tvyranti paslaptis. Ir tada galvojimas apie savęs šventyklą. Vidujiniai giliau žvelgiant, mes turbūt kiekvienas esam Šventyklos… Tada svarbus veikimas, geometrinės, tapybinės, muzikinės ir kitos kuriamos sandaros-brėžiniai naujam pažinimui. Bežiūrint tokį pasaulį prieinam prie savikūros, dabar gal paveikslų miško ar šventyklos… pajauta, kad grožis gali nugalėti laiką ir virsti -Erdve! Man tai išryškėja, kaip viršreligis atvejis, kuris talpina savy galimybę kalbėtis, klausytis, matytis ir kurtis visiems , neryškinat religijų ar ideologijų atstovavimo, kontrasto ar priešpriešų, bet priešingai, – per kūrybą randant bendrabūvio vardiklius. Mantas Maziliauskas