Senoje Vilniaus sodyboje buvo perstatytas beveik šimtametis 152 kvadratinių metrų ploto namas. Tačiau buvo išsikeltas tikslas, ką įmanoma, išsaugoti – tiek lauko tūriuose tiek detalėse. Atnaujinta ir palikta maumedžio apdaila, namo viduje išsaugota net namo judėjimo schema ratu, dveji kaminai, perdanga, gegnynas. Interjeras kuriamas pratęsiant šimtamečio statinio mintį. Architektūroje įdarbinama, kaip ir senovėje, saulė: name gali stebėti vis kitokį šviesos kuriamą interjerą: rytais jis atrodo vienaip, vakarėjant – jau kitaip. Būste ne tik saulė sukasi ratu, bet ir žmonės gali judėti tokia kryptimi. Atvėrus visas duris vaikai gali nenutrūkstamai lakstyti ratu ir neatsitrenkti į aklakelį. Paviršiams pasirinkta beveik balta spalva – kaip rami ir tyli šių namų išraiška. Namo vidus – tarsi baltas paveikslas, kurį kaip tik panorėję gali spalvinti šių namų gyventojai, paveldėtų bei naujų daiktų žaismė taip pat sukuria namuose gerą nuotaiką. Čia siauručiai tarpelių šešėliai (įgilinta grindjuostė, senojo gegnyno paklotas) tarsi įrėmina namo tūrį ir net jo vertę. Vidus apšviestas tarpusavyje persiliejančiais tikros šviesos šaltiniais, o taip pat natūrali šviesa šiol namus lanko iki sutemų. O kai jau visai sutemsta, tada iš namo vidaus sklindanti šviesa apšviečia kone visą kiemą ir namas tarsi pavirsta dideliu sodo žibintu.