„Laiko tyloje“ – tai gatvės meno kūrinys, įkvėptas nuosaikaus bei svajingo Vėliučionių gamtos peizažo, Vėliučionių vaikų socializacijos centro ugdytinių fantazijų bei pačių menininkų pajautos filosofiniams meno slėpiniams. Freskos pavadinime atsiskleidžia kontrastingos prasmės: juk laikas nūdienoje dažniausiai užpildytas triukšmu, garsais, judesiu, chaotiškai sparčia tėkme. Tad netiesiogiai klausiama stebėtojo, kas gi nutinka, kai laikas atsiduria tyloje...? Freska garažų pastato fasadą bei vartų sąrangų plokštumas dalina X ženklo struktūromis, po kuriomis užkoduotos peizažinės aliuzijos. Kadangi vartai naudojami bei nuolat varstomi, peizažas virsta dinamišku judesiu: atvėrus vartus patenkama į peizažo slepiamą pastato vidų, užvėrus – peizažas nedingsta, ramiai vėl ramiai nugula ant fasado. Tokiu būdu pastatas tampa nebe buka siena, bet atgyja, traukdamas gelmėn. Pilki, melsvi, rusvi tonai pažymimi neoninėmis X ženklų nuorodomis bei karnizu, siekiant pastatą padaryti gyvą bei aktyvų ir naktyje. Neoninių dažų atspindžiai tamsoje nuo automobilių šviesų paverčia pastatą optiniu, kinetiniu, savu ritmu judančiu objektu. Be to, 9 kvadratiniai inkliuzai, tarsi atveriamos langinės, kuriose rymo vaikų bei bendruomenės piešiniai, dar labiau sustiprina pastato kaip dinamiškai kintančio, tačiau kartu tyliai laike rymančio peizažo idėją. Šiuolaikiniai gatvės meno kūriniai, lyginant su tūkstantmetėmis Pompėjos freskomis, yra laikini, koduojantys svarbiausius būtent šios dienos įvykius, fiksuojantys čia ir dabar pamatytą vaizdą, sutiktą žmogų, išgirstą garsą, užuostą kvapą. Vis dėlto, menininko įsitikinimu, meno paskirtis yra išsaugoti tai, kas yra kuriama: ,,Išsaugoti meno kūrinį gamtoje, kultūroje yra tam tikras vertybinis veiksmas: juk mene patalpintas nūdienos turinys gali virsti žinute, perskaitoma ateities kartų. Tokiu būdu mes visi turim galimybę tapti nemirtingais. Kūrinys, į kurį sudedame savo energiją, atidumą, matymą, jautrumą, išmonę, galią, t.y. save – gali keliauti laiku. Ir nors kūrinys yra tylus, žmogus per įgimtą vidinę pajautą yra pajėgus suprasti meno skleidžiamą žinutę. Taigi, menas tampa nemirtingas, nepavaldus laikui.“ Būtent toks, iš pirmo žvilgsnio tyloje skendintis meno kūrinys, kalbėsi su Vėliučionių bendruomene ir jos ateities kartomis, taip nurodydamas laiko tėkmę bei šiandienos įvykių transformacijas.